Tikrasis komfortas – vidinė harmonija

Meno psichoterapiją ir hipnoterapiją savo praktikoje taikanti psichologė Vilhelmina Ivanauskaitė yra iš tų žmonių, kurie gyvena ir mąsto šiek tiek kitaip nei dauguma. Ji nežiūri televizoriaus, nesidomi politika, nesisieloja dėl krizės. Valgo tik vegetarišką, termiškai neapdorotą maistą, nevartoja alkoholio, nerūko. Kasdien medituoja, užsiima joga, sportuoja. „Visa tai man teikia ypatingos ramybės. Tik savo vidinės harmonijos dėka mėgaujuosi komfortišku gyvenimu“, – sako moteris. Valgome tam, kad gyventume. Ar iš tiesų taip svarbu, ką būtent valgome? Mityba tiesiogiai veikia mūsų fiziologiją, emocijas. Sunkus maistas, toks kaip mėsa, kiaušiniai atima iš žmogaus energiją. Nes tuomet pilvas yra užsiėmęs sunkiu darbu – to maisto virškinimu. Džiaukimės, kad net žiemą galime mėgautis persikais, mangais, abrikosais – tai fantastika! Ir kam kimšti į skrandį virto gyvūno mėsą, jei galime tų pačių baltymų gauti iš riešutų! Kodėl tapote psichologe? Vaikystėje, kaip ir daugumą vaikų, mane labai domino gamta, vabaliukai, varlytės teikė daug džiaugsmo… Trečioje klasėje supratau, kad norėčiau tapti gydytoja. Deja, mokykloje puikiais pažymiais negalėjau didžiuotis. Buvau išsiblaškiusi, sunkiai sukaupdavau dėmesį. Tiesa, paskutinėse klasėse pažymiai pagerėjo, bet medike vis tiek netapau. Lankiau dailės mokyklą. Pamaniau: „Gerai, nelemta būti gydytoja – būsiu menininkė.“ Tėvai atkalbėjo. Jie sakė: „Visi menininkai – narkomanai, vargšai ir girtuokliai. Nelinkim tau tokio gyvenimo.“ Baigiau Veterinarijos akademiją ir daug metų dirbau gyvūnų gydytoja. Dirbti man sekėsi, tačiau svajonė gydyti žmones nemirė. Ėmiau domėtis bioenergetika, masažo technikomis, o vėliau Vilniaus universitete baigiau psichologijos mokslus. Po to savarankiškai Londone, Birbeko universitete, studijavau meno psichoterapiją. Kuo šis metodas ypatingas, kaip jis veikia žmogų? Pasitelkiant meno terapiją – judesį, piešinius, galima atpažinti neigiamus procesus, kurie vyksta žmogaus pasąmonėje. Kartais matau, kaip žmogus nori keistis. Matau, jog jis suvokia savo netobulumą, tačiau suvaldyti savęs negali. Todėl kad savo pasąmonės taip lengvai neperkalbėsi. Paviršutiniški teiginiai sau pačiam, deja, nepadeda. O kas padeda? Dvasinė praktika. Ji padeda mums savyje pakelti šviesos dažnį. Pozityvus tikėjimo dažnis ne tik suteikia dvasinių jėgų, bet ir sudegina ligas. Ką reiškia „pozityvus tikėjimo dažnis“? Kad tai paaiškinčiau, reikėtų pasitelkti kvantinę fiziką. Jeigu kam įdomi ši teorija, siūlyčiau perskaityti profesionalaus biologo ir filosofijos daktaro Bruce H. Lipton, Ph. D. knygą „Tikėjimo biologija“. Šioje knygoje rasite atsakymus, kaip pažadinama sąmonės jėga, kuri išlaisvina materiją ir daro stebuklus. Didžiausia žmogaus klaida yra manyti, kad esi genų auka, o ne savo likimo šeimininkas. Kuo skiriasi psichoterapija nuo meno psichoterapijos? Psichoterapijoje veikia du asmenys: psichoterapeutas ir žmogus. O meno psichoterapijoje mes jau esame trys: aš, klientas ir priemonė. Kad ir kaip žmogus norėtų sąmoningai ar nesąmoningai maskuoti problemas, tos priemonės dėka – per rankų judesius, per piešinį jis atsiveria. O kas yra rankos? Tai savotiškas laidas, kuris išreiškia mūsų mąstymą. Bet ne visi moka ir nori piešti. Nebūtinai piešti. Galima lipdyti, karpyti, dėlioti nuotraukas. Priemonės nėra svarbios. Kita vertus, meno...

>

KELIONĖS PER SAVĄJĄ PRAEITĮ

KELIONĖS PER SAVĄJĄ PRAEITĮ Ar galima gimti iš naujo, „išgyventi“ praėjusius gyvenimus ir ko iš tų sugrįžimų galima pasimokyti? „Nėščia moteris turi galią valdyti gyvąją materiją – ji savyje formuoja fizinį kūną ateinančiai sielai ir perduoda jai savo vidines savybes. Drąsiai galima teigti, kad tai svarbiausioji kūryba pasaulyje. Juk čia kuriamas pats kūrėjas – žmogus, nuo kurio priklausys mūsų ir pasaulio likimas“, – rašo mūsų laikų Vydūnu vadinamas garsus knygų autorius, lektorius Aleksandras Žarskus. Vilhelmina Ivanauskaitė. Mandala Kai sunkumų pradžia – mamos įsčiose Kiekvieno žmogaus gyvenimo kodas (šaknys ar įrašai) mus lydi nuo pat pradinio periodo, kai vaisius formuojasi motinos įsčiose. Būtent čia prisirenkama labai daug ne tik teigiamos, bet ir negatyvios informacijos. Juk neretai būsima mama nė nesitikėdama ima lauktis vaikelio – ir tuomet dėl nesuplanuotų aplinkybių apninka niūrios mintys, ypač jei jos niekas nepalaiko (ypač vyras!). O sudėtingi išgyvenimai persiduoda vaiko sąmonei ir vėliau jie tampa tam tikrais stereotipais (klišėmis), kurie jį valdo, reguliuoja kasdienybę. Paskui, keliaudamas gyvenimo keliu, tas žmogus vis nesupranta, kodėl negali to ar ano, kodėl nuolat atsiduria prieš neįveikiamas kliūtis, kodėl jo sveikata šlubuoja. Ir dar dešimtys „kodėl?“ nepalieka jo ramybėje… Ypač tai aktualu kalbant apie pokarinės kartos moteris, kurios turėjo dirbti veik iki paskutinio nėštumo mėnesio – buvo tokie įstatymai, o ir vien iš vyro algos buvo sunku šeimą išlaikyti. Tad mote­rys išgyveno didžiulį fizinį ir psichologinį krūvį, būsimas kūdikis jautė, kad joms labiau rūpi darbas, namai, vyras… Skaityti plačiau Deja, toli gražu ir ne kiekvienas vyras džiaugėsi būsimu vaikeliu – juk tai dar viena burna, be to, ne kiekvienas perėmė namų darbų naštą ar gebėjo (norėjo) paguosti, palaikyti. O jei dar mėgdavo pakilnoti taurelę… Ir mažylis mamos įsčiose jausdavosi paliktas pats sau. Moteriai gimdant taip pat buvo daroma klaidų: tėčius būtinąja tvarka atskirdavo nuo mamų (šios nesijautė saugios) – vaikeliui persiduodavo mamos nerimas, ašarų skausmas. Ir bambagyslę nukirpdavo per anksti – kūdikio kvėpavimo takai dar nebūdavo pasirengę kvėpuoti. Be to, jei pagal „protokolą“ medikai nesulaukdavo jo įkvėpimo – pakratydavo aukštyn kojomis, o neretai plekštelėdavo per užpakaliuką. Ir tuoj pat išnešdavo už durų – iki pagal grafiką ateis laikas jam žįsti krūtį. Štai taip gležną būtybę pasitikdavo pasaulis… o pasąmonė viską „įsirašydavo“! Tiltas į ateitį: nėštumo „programavimas“ Norint pakeisti savąją rytdieną verta išmėginti prenatalinę (nėštumo bei gimties laikotarpis) hipnoterapiją (vieną psichoterapijos metodų, kai yra naudojama hipnozė, t. y. tarpinė būsena tarp miego ir būdravimo), kurios esmė – hipnozės metu „perrašyti“ netinkamai susiklosčiusį nėštumo bei gimties laikotarpį. Jei jūsų gimimas nebuvo suplanuotas, jei tėvas, o kartais ir motina, jūsų nelaukė ar net ketino atsikratyti, arba gal tėvas buvo abejingas bręstančiam vaisiui įsčiose – visa tai hipnozės metu yra keičiama į pozityvius ketinimus (esą jūs buvote laukiama, mylima, su jumis mama visą nėštumo laikotarpį...

>

Norite keistis? „Išsišluokite“ pasąmonę!

Kaip pasąmonė padeda pasiekti užsibrėžtą tikslą Psichologė, tarptautinės medicininės hip­nozės terapeutė Vilhelmina Ivanauskaitė dešimt metų dirbo meno psichoterapijos srityje. Metodo esmė – per piešinį išlieti iš pasąmonės tai, kas trukdo gyventi visavertį gyvenimą. Psichologei tai buvo artima, mat ji pati tapo paveikslus. Hipnozę, kaip gydymo priemonę, Vilhelmina pradėjo taikyti, baigusi mokslus Tarptautinėje medicininės hipnozės akademijoje Amerikoje. Hipnozė – prieš filtrą pasąmonėje? Tarkime, sningant mes įsižiūrime į krintantį sniegą – ir žvilgsnis tarsi sustoja. Žvelgdami į vandenį ar ug­nį taip pat tarsi sustings­tame atsiribodami nuo ap­linkos dirgiklių… Kai tokia būsena pacientui sukeliama hipnoterapijos metu. Visiškai atlaisvinamas kri­tikos veiksnys. Jis susiformuoja vaikystėje ir yra tarsi filtras, apsaugantis mūsų sąmoningumą. Būtent jis saugo žmogų nuo per greito informacijos patekimo į pasąmone. Kita vertus, jis neleidžia informacijai iš pasąmonės išplaukti. O hip­nozes metu išlaisvintas kri­tikos veiksnys tarnauja pačiam žmogui. Skaityti plačiau Ką gali hipnoterapija? Hipnoterapija yra kryptinga, kai užsibrėžiamas tikslas, kurį reikia pasiekti. Tai gali būti problema, kurią reikia išspręsti, liga, kurią reikia išgydyti, skausmas, kurį reikia numalšinti. Kai sean­so metu kritikos veiksnys nusilpsta, į pasąmone įsprau­džiamos terapinės įtaigos, pvz., „…tu tampi vis sveikes­nis ir sveikesnis…“. Pasąmonės galia didžiulė – išnyksta žmogų apribo­jančios mintys, kuriomis jis įkalina pats save. Įtaigos keičia negatyvią informaciją į pozityvią. Pozityvi informacija surezonuoja su siela, arba kitaip – pasąmone, kuri perduoda informaciją į kosmosą (kolektyvinę arba visatos sąmonę). Visatos sąmonė kinta, o jai veikiant kinta ir žmogaus aplinka – tuomet lengviau keisti ir pačiam žmogui. Jis patiki: aš galiu, tai vyksta su manimi, aš esu sėkmingas. Kaip susikaupia negatyvas? Tai atsitinka kai žmogutis tėra embriono pavidalo. Tarkime motinai kažkas pasako: tau ne laikas gimdyti, turi baigti mokslus, iš ko gyvensite?… Embrionas girdi, gūžiasi, mat yra nelaukiamas, nemylimas. Ir tuomet gimdymas gali būti komplikuotas, – kūdikis nenori išeiti į pasaulį. Pokario metu moterys gimdydamos nesijautė sau­gios, jų niekas nelaikė už ran­kos, neguodė. Atvirkščiai – jos jautė pažeminimą. Virkš­telė paprastai būdavo staigiai nukerpama, o juk nukirpti jągalima tuomet, kai nustoja pulsuoti, nes kūdikis net gimęs gauna deguonies bei maisto per virkštelę… Beje, neretai mažiesiems kliūna per užpakaliuką…. O juk viskas įeina į žmogučio pasąmonę! Augant, bręstant tėvai ar mokytojai irgi nesivaržo išplūsti: tai žioplas, tai asi­las– ir vėl viskas „įsirašo“! O vėliau toks žmogutis nebepajėgus susikaupusio negatyvo atsikratyti: rūko – ir nebegali mesti, vartoja alkoholį – ir nebepajėgia sustoti. Vyksta lėtinis savęs naikinimas, tik noras būti kitokiam lieka… Tikriausiai esate mate gražią, sėkmingai karjeros siekiančią moterį, kurios asmeninis gyvenimas, deja, nenusisekęs (pvz., nuolat ją palieka vyrai). Arba versli­ninką, kuris darbštus, su­manus, bet kas keleri metai bankrutuoja… O kur dar vėžys ar kitos neaiškios kilmės ligos? Visa tai susiję su pasąmonės įrašais! Dažnai baiminamasi, kad po medicininės hipnozės galima „nesugrįžti“… Tik tuomet, kai hipnozės taikymas rodomas dėl šou, žmogus bėgioja mojuodamas...

>
LithuaniaEnglish